Laikraštyje „Panevėžio balsas” 2013-03-28 publikuotas Daivos Savickienės straipsnis „Sodininkų kryžius – ne vien keliai“.
Panevėžio rajone esantys miestiečių sodai nemenkas galvos skausmas vietos savivaldybėms, tačiau ir sodininkai skundžiasi valdininkų dėmesio trūkumu.
Nuo sausio 1 dienos įsigaliojo Sodininkų bendrijų įstatymo pataisos, numatančios savivaldybėms pareigą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka perimti, valdyti ir tvarkyti sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemėje esančius vidaus kelius. Tokia situacija savivaldybėms kelia nerimą.
Merai siūlo naikinti
Numatyta, kad priimant kelius už kadastrinių matavimų atlikimą ir jų duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre sumoka arba kompensuoja savivaldybė. Savivaldybei savo ruožtu kompensuojama iš valstybės biudžeto.
Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys sako, kad savivaldybės turėtų perimti ne vien kelius, bet ir spręsti kitus klausimus sodų bendrijose, susijusius su vandentiekiu, kanalizacija, rūpintis gatvių apšvietimu ir pan.
Mūsų rajone yra bemaž 50 sodininkų bendrijų, o jose gyvenamąją vietą deklaravę mažiau nei pusė tūkstančio žmonių.
Pasak V. Žiurlio, didesniuose rajono miesteliuose, tokiuose kaip Ėriškiai, Gegužinė, kur gyvena gerokai daugiau žmonių, dar neišspręsti vandentiekio ir kanalizacijos klausimai. Tam reikia nemenkų lėšų, kurių Savivaldybė neturi, ir tokių problemų viena pati neišspręs.
„Gyvenvietėse tinkamai nesusitvarkę, o čia dauguma atvyksta tik laikinai vasaroti“, – pastebi administracijos direktorius.
V. Žiurlio manymu, įstatymo nuostatos sunkiai įgyvendinamos ir dėl kelių, nes ne tik pločiai neatitinka reikalavimų, bet ir kelių zonos užsodintos, užstatytos. „Nesigilinant surašyta“, – mano apie pataisas jis.
Šešių šalies rajonų savivaldybių merai – Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus – kreipėsi į Seimą dėl Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies pakeitimo.
Teigiama, kad pataisos buvo priimtos nesuderinus jų su savivaldybėmis. Pataisų aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektui įgyvendinti nereikės papildomų biudžeto lėšų, tačiau manoma, kad bus atvirkščiai – prireiks nemenkų pinigų.
Tvirtinama, kad sodininkų bendrijų keliai yra siauri, neatitinkantys vietinės reikšmės keliams keliamų reikalavimų. Be to, kelkraščiuose nutiestos elektros linijos, sodininkai prisistatę savavališkų statinių – tvorų, garažų ir kt. Kelių ribos, pakelės apsodintos įvairiais krūmais, medžiais, o nemaža dalis kelių tiesiog yra akligatviai. Tad manoma, kad tokių kelių remontas, priežiūra negalima be kelių praplatinimo, apsisukimo aikštelių įrengimo, savavališkos statybos šalinimo ir kitų problemų sprendimo. Reikėtų didinti finansavimą vietinių kelių priežiūrai bei remontui ir nebūtų lėšų nei savivaldybių, nei valstybės biudžete. Minėtų savivaldybių merai siūlo panaikinti nuostatas dėl sodininkų bendrijų kelių perdavimo savivaldybėms.
Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis sako, kad kol kas atsakymas iš Seimo nėra gautas, tad nėra žinoma, koks jis bus. Vis dėlto tikimasi, kad minėtos nuostatos bus panaikintos. Jo teigimu, miestų problemos neretai užkraunamos rajonams, duodami įpareigojimai, tačiau finansavimo klausimas nesprendžiamas.
Bėda – ne sodininkų
Į tokį merų kreipimąsi sureagavo Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija. Jos pirmininkas Eidigintas Germanavičius sako, kad sodininkų problemos nesprendžiamos daug metų. Vienas tokių aktualių šiandien klausimų – kelių perdavimas savivaldybėms. Pirmininko teigimu, šie keliai ne sodininkų darbas, o tuometės Vyriausybės, suplanavusios tokius pločius. „Tie pločiai – ne mūsų bėda“, – sako jis.
Pirmininkas teigė pasiūlęs pataisą: įvesti dar vieną – ketvirtą – kelio kategoriją ir pavadinti sodininkų bendrijų keliu. Pasiūlyti ir tam tikri tokio kelio dydžiai. E. Germanavičiaus įsitikinimu, kelių perdavimas ne vienų metų darbas (pavyzdžiui, elektros tinklų perdavimas sodininkų bendrijose truko kelioliką metų) ir dar pernai kelta problema, kad būtų paruošti visi reikiami poįstatyminiai aktai. Vyriausybė dar iki šiol nėra parengusi tokių aktų.
Jis sutiko, kad soduose egzistuoja problemų. Sodininkų bendrijos pirmininkas gali turėti geriausių norų, tačiau paima kas nors ir kelio zonoje ką nors pasistato, o į pirmininką nekreipia dėmesio. Problemą būtų galima spręsti teisminiu keliu, tačiau tai kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Mažai kas žinoma?
E. Germanavičiaus teigimu, sodo teritorija yra savivaldybės teritorija. Ji laikoma poilsio ir gyvenamąja vieta ir nesiskiria nuo miesto, kaimo ar gyvenviečių.
„Į sodininkus dėmesys vis tiek nekreipiamas“, – piktinasi asociacijos pirmininkas.
Jo tvirtinimu, šalies savivaldybės ir seniūnijų rūpinimasis baigiasi ties sodininkų bendrijų vartais, o kas dedasi už jų, nežino – nesidomima tvarka soduose, kiek gyvena žmonių, nedeklaravusių gyvenamosios vietos, kiek vaikų, gyvenančių soduose, nelanko mokyklos, ir kt. „Tarsi Brazilijos džiunglės!“ – stebisi E. Germanavičius.
Kartu pastebi, kad tarp miestų ir rajonų savivaldybių vyksta tam tikros pjautynės, kurias lemia pinigai. Rajone gyvenantys žmonės dirba mieste, mokesčiai keliauja miestui. Pavyzdžiui, šalyje tarp rajonų ir miestų savivaldybių kyla ginčų dėl keleivių vežiojimo į sodus.
„Kaip du ožiai vidury kelio“, – apibūdina situaciją asociacijos pirmininkas.
Soduose neišspręstas ir vandentiekio bei nuotekų klausimas. Iki kitų metų sausio 1 dienos pagal Europos Sąjungos direktyvas savivaldybės įpareigotos 95 proc. gyventojų aprūpinti vandentiekiu, sutvarkyti nuotekas, tačiau šie klausimai neaptarinėjami. Didžiausia bėda, pasak E. Germanavičiaus, yra dėl nuotekų. Dalis nuotekų esą nuvedama į vandens telkinius, griovius, žemesnes teritorijas. Statant gyvenamuosius namus reikalaujama valymo įrenginių, tačiau juos pastatyti pagal reikalaujamas normas neįmanoma, nes sklypai per maži ir negalima išlaikyti nustatytų atstumų.